Kaip virškinamas maistas
Virškinimo uždavinys — dideles baltymų, riebalų ir krakmolo daleles suskaldyti, susmulkinti, paversti jas tirpstančiomis vandenyje ir galinčiomis įsisiurbti iš žarnų į kraują.
Į suvalgytą maistą patenka daug virškinamųjų sulčių: 1-1,5 l seilių, 1,5-2 l skrandžio sulčių, apie ¾ l kasos sulčių, apie 1 l tulžies ir apie 1 l žarnyno sulčių. Virškinamąsias sultis sudaro vanduo ir truputis organinių medžiagų bei druskų. Iš organinių medžiagų svarbiausi yra fermentai, kurie skaldo baltymus, riebalus ir krakmolą. Virškinamosios sultys maistą suvilgo, subrinkina, tirpdo. Kiekvienai maisto medžiagai skaldyti yra atitinkami fermentai.
Virškinamąsias sultis gamina tam tikros liaukos, kurias paskatina veikti tų liaukų nervai, o šiuos skatina smegenys. Skanus maistas, patekęs į burną, veikia skonio receptorius, o jie veikia atitinkamus smegenų centrus. Iš ten nervais siunčiami refleksai liaukoms. Kaip įrodė genialus rusų fiziologas I. Pavlovas, su noru ir skaniai suvalgytas patiekalas, laiduoja gerą virškinamųjų sulčių išsiskyrimą, o valgant be noro, turint blogą nuotaiką, sunkius išgyvenimus, sutrinka ir virškinamųjų sulčių išsiskyrimas bei virškinimas.
Ne visi patiekalai vienodai žadina sulčių išsiskyrimą. Skrandžio sulčių išsiskyrimą geriausiai skatina mėsos, daržovių sultinys, užtat mes dažniausiai ir pradedame valgyti nuo jo. Riebalai sulčių išsiskyrimą sulaiko, užtat riebi mėsa, dešra, lašiniai yra laikomi sunkiai virškinamu maistu, nes jie ilgiau lieka skrandyje. Maistas, priklausomai nuo jo rūšies, skrandyje išbūna 2—6 valandas.
Burnoje kietas rupus maistas sukramtomas, susmulkinamas. Šito nebūtų įmanoma, jei ne dantys. Kas neturi dantų, maisto nesukramto, ir jis blogai suvirškinamas. Kramtant maistas burnoje sumaišomas su seilėmis, ir krakmolas, tam tikro fermento (ptialino) veikiamas, pradeda skilti. Ilgiau kramtant duoną, juntamas saldus skonis, nes fermentas krakmolą verčia cukrum.
Nurytą maistą skrandyje virškina jau kiti fermentai. Pavyzdžiui, baltymams skaldyti skrandyje yra fermento pepsino, dvylikapirštėje žarnoje — tripsino ir plonosiose žarnose — erepsino. Pirmasis fermentas (pepsinas) baltymų dalelę tik apskaldo, paskutinysis (erepsinas)—užbaigia skaldyti iki amino rūgščių, kurios jau gerai tirpsta vandenyje ir gali būti žarnų sienelių įsiurbtos bei pakliūti į kraują. Patekusios į kraują amino rūgštys nunešamos audiniams. Kiekvienas audinys sudarytas iš savotiškų baltymų, pritaikytų šio organo veikimui. Kiekvienas baltymas savaip sudarytas iš amino rūgščių, todėl svetimo baltymo organizmas nepakenčia. Jo reikia tik kaip amino rūgščių šaltinio, iš kurio kaip iš žaliavos, organizmas pasigamina sau tinkamus baltymus. Dėl to ir pageidaujama, kad vartojamų baltymų amino rūgščių sudėtis būtų panaši į kūno baltymų amino rūgščių sudėtį. Jei kurių nors amino rūgščių esti per daug, tai jų perteklius gali virsti angliavandeniais, tai yra energetine medžiaga. Maisto angliavandeniai kaip energetinė medžiaga, organizmui yra tinkamesni, nes juos mažiau reikia kaitalioti kaip baltymus.
Kasos ir žarnų sulčių fermentų veikiami riebalai plonosiose žarnose suskyla. Šitame procese nemenką vaidmenį vaidina ir kepenų gaminama tulžis, kuri riebalus emulguoja, tai yra suskaldo į smulkiausias kruopeles, panašiai kaip jie yra suskaldyti piene. Emulguotus riebalus yra lengviau skaldo fermentai. Tais atvejais, kada tulžis nebepakliūva į dvylikapirštę žarną, pavyzdžiui, sergant geltlige, riebalus skaldantieji fermentai nebepajėgia suvirškinti riebalų, todėl tokiems ligoniams negalima jų vartoti.
Suvirškinti riebalai, žarnų sienelių įsiurbti, pakliūva į organizmo skysčius ir išnešiojami po visą kūną. Riebalų atsargos kaupiasi poodyje, taukinėje, kai kuriuose vidurių organuose ir aplink juos. Kai žmogus vartoja liesą maistą ir jo per maža, organizmas vartoja turimus savo kūno „sandėliuose“ riebalus. Didelės riebalų atsargos organizme gali susikaupti ne tik riebiai maitinantis, bet ir gausiai vartojant angliavandenių — miltų, cukraus ir kt. Visi gerai žinome, kad kiaulės, naminiai paukščiai sukaupia daug riebalų (nusipeni) jų negaudami, o gausiai šeriami angliavandeniais (bulvėmis, grūdais ir pan.).
Krakmolą skaldantieji fermentai paverčia jį salykliniu cukrum, o kiti fermentai pastarąjį suskaldo į vynuogių cukrų, kuris jau gerai tirpsta ir pakliūna į kraują.
Riebalus skaldo tam tikri fermentai. Tulžis, galima sakyti, neturi fermentų, tačiau stiprina riebalus ir baltymus skaldančiųjų fermentų veikimą. Tulžies veikiami riebalai suskyla į mažutėles, panašias į piene esančias kruopelytes. Tulžis, kaip ir nesuvirškinti maisto likučiai, skatina judėti žarnas, be to, sulaiko mikroorganizmų veisimąsi. Todėl kuo toliau nuo skrandžio, tuo žarnyne mikroorganizmų, įvairių bakterijų vis daugėja ir storosiose žarnose jų knibždėte knibžda, ypač vartojant augalinį maistą. Mikroorganizmai sudaro arti trečdalio visų išmatų. Nesveika, kai esti užkietėję viduriai - tada mikroorganizmų veikiami baltymai gali imti pūti. Baltymams pūvant, gaminasi nuodingos medžiagos, todėl žmonės su užkietėjusiais viduriais esti blogos nuotaikos, skundžiasi galvos skausmais, nedarbingumu. Reikia stengtis, kad nesuvirškintą maistą organizmas pašalintų kasdien. Tam tikslui naudinga valgyti daržoves, juodą duoną — maistą, kuriame yra celiuliozės. Celiuliozė virškinamajame trakte lieka nesuvirškinta ir skatina judėti žarnas, o šioms judant, jų turinys slenka greičiau. Kai žarnos juda per smarkiai, žmogus viduriuoja. Tai jau vėl negerai, nes per greit pašalinamų medžiagų nespėjama suvirškinti.
Plonosiose žarnose maistas laikosi 2—6 val., storosiose žarnose — 12—20 val. Su išmatomis pašalinamas likęs nesuvirškintas maistas ir daugybė mikroorganizmų. Visa kita, kas buvo suvalgyta, suvirškinama, susigeria į kraują ar skysčius. Kraujas, greit tekėdamas, maisto medžiagas išnešioja po visą kūną ir pateikia audiniams bei organams tiek medžiagų, kiek reikia organizmo gyvybinėms bei energetinėms funkcijoms .
Balsavimas
Žiūrėta: 8377 | Balsų: 3 | Vidurkis:
Komentarai
Kolkas komentarų nėra. Būk pirmas!