Kaip Lietuvoje buvo švenčiamos Užgavėnės?
GAVĖNIA (Užgavėnės)
Užgavėnių pavadinimas tos yra dėl krikščionybės įvedimo. Senasis šventės pavadinimas yra-Gavėnia.
Užgavėnėms ruošiamasi kaip dideliai šventei. Svarbiausia-pasirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis jau vasarą- jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų- buvo išryškinama nosis, iškreipiama burna, daromos simetriškos akys.
Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai- Lašininis, su Kanapiniu ir didžiulė vyro arba moters iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu. Lašininis dar būdavo vadinamas Lašinius, Lašinskas, Kumpickas ar Mėsinas, o Kanapinis – Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas.
Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui iš kaimo vyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiausiose vietose – kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose – kad tik žmonės matytų. Lašininio ir Kanapinio dvikova vykdavo lauke. Susikaudavo du būriai. Vieni lydi Lašininį, kiti padeda Kanapiniui. Kovotojai – įvairūs „gyvuliai“, „žvėrys“, „paukščiai“, keisti raiteliai: „lašininskiečiai“ – stori, riebūs, o „kanapinskiečiai“ – išdžiūvę, liesi, vieni kaulai. Kovotojai būna labai sumanūs – juokingi žodžiai, lakios dainos, keisti ginklai, kad žiūrovams tenka juoktis pilvus susiėmus. Kovos pabaigoje, paprastai nelauktai pasirodo Morė. Ji stebi kovos eigą, vis sukiodamasi aplinkui, kolei persimetusi prie „kanapinskiškių“ nulemia liesųjų pergalę.
Lašininis po kautynių paprastai pabėga. Josvainių apyl. sakydavo, kad „nubėgo pas Aprilį, ketindamas su Apriliumi sugrįžti“.
Užgavėnių popietę patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas. Tada jie slapčiomis apsitaiso „žydais“, “čigonais“, „arkliais“, „ožiais“ bei kitaip ir traukia per kaimą. Vaikai nekantraudami kaimą perbėgo dar prieš pietus.
Arklius Užgavėnėms šventiškai papuošdavo: supindavo karčius ir įrišdavo į juos kaspinus, užkabindavo ant kaklų žvangulius arba varpelius.
Ir štai neįprasta 12-15 persirengėlių eisena šėldama pajuda. Ji traukia nuo sodybos prie sodybos, iš kaimo į kaimą, laidydamasi sniego gniūžtėmis, lankydama kaimynus, krėsdama juokus, rodydama savo išmonę. Priekyje žingsniuoja muzikantai, tai armonika, tai maža armonikėle grieždami, mušdami būgną, pūsdami vamzdelius, tarškalėlius tarškindami. Žemaitijoje- ne išimtis ir dūdų orkestras. Atsirado ir tokių, kurie pamėgdžiodavo muzikantus: barškino keptuves, braukė lazdelėmis per kočėlus ir taip toliau. Muzikantų priekyje paprastai žengdavo pats eisenos vadas, „žydų jenerolu“ vadinamas, su mediniu kardu prie šalies ir virkaujančia armonika rankose. Su vyrais keliaudavo ir paaugliai bei viena kita į šokius jau einančių mergaičių. Pėstieji eidami šoko, iškreipdami melodijas dainavo juokingas daineles arba ką nors smagaus pasakojo. Tarp rogių, eisenos viduryje, sukaliojosi ant pavažos ir rato pritaisyta Morė.
Balsavimas
Žiūrėta: 5102 | Balsų: 1 | Vidurkis:
Komentarai