Kaip padėti vaikams mokytis
— O kodėl gi būtinai tu? Gal Arvydėlis norės.
— Aha, Arvydėlis vakar pirmas uždavinius aiškino.
— Teisybę ji sako, mamyt.
Motina patenkinta, skuba rengtis. Truputį apsitvarkys, pavalgys, o tada patikrins, kaip jos vaikai pamokas paruošė, pasiteiraus , ką naujo mokykloj šiandien sužinojo.
Vaikai labai noriai pasakoja motinai, drąsiai ją klausinėja. Tiesa, tėvelis jiems taip pat padeda, bet rečiau. Mat jis iš darbo grįžta vėlai. Ot, kai tėveliui laisva diena, tada jau vaikai jo nebepaleidžia.
Šioje šeimoje pagalba vaikams organizuota tinkamai. Sistemingai tikrinama, kaip jie mokosi, todėl prie to ne tik priprato, bet patys to nori.
Visi maži vaikai mėgsta, kad suaugusieji jų žaidimus, darbelius patikrintų, įvertintų. Tas pats ir su pamokomis. Tik reikia mokymosi kontrolę pradėti nuo pat pirmosios klasės.
Daugeliui jūsų teko pabuvoti pamokose, mokinių susirinkimuose, pasitarimuose. Jūs matėt, kaip mokiniai kelia rankas, kaip nori pasakyti tai, ką jie žino, ką galvoja. Gerai išmokę pamokas būtinai nori atsakinėti. Būna nepatenkinti, kai mokytojas jų nepaklausia.
Norėdami, kad pamokos nebūtų monotoniškos, kad jos kuo daugiau duotų naudos, mokytojai dabar atsisako nuo ilgos vieno mokinio apklausos. Jie stengiasi klausimais, uždaviniais, savarankiškais darbais visus mokinius įtraukti į aktyvų darbą visos pamokos metu. Vis dėlto pamokos laikas labai ribotas, todėl vaikui trumpai betenka parodyti savo žinias.
O namuose jis gali daug kalbėti, aiškinti, pasakoti, samprotauti. Tik tegul tėvai jo klausosi, tegul domisi jo darbais, tegul jį laiko tikrai rimtu, labai svarbiu.
Kartą nutariau aplankyti vieną mokinį. Nuėjau, beldžiuos. Girdžiu balsus už durų, bet niekas manęs neįleidžia. Dar smarkiau beldžiuos. Kažkas truputį virstelėjo duris ir pro plyšelį šūktelėjo: „Netrukdykit, palaukit!" Durys vėl užsitrenkė, vėl girdėjosi balsai.
Maždaug po penkiolikos minučių durys plačiai atsidarė, ir mano mokinukas iš nuostabos akis išplėtė: „Mokytojas? O Gita nė nepažiūrėjo kas! Oi, atleiskit, tamsta mokytojau!"
Atsiprašinėjo ir senelė. O aš gyriau juos ir sakiau, kad jie pasielgė visiškai teisingai. Mat senelei vaikai atsakinėjo išmoktąsias pamokas. Jie čia tiesiog žaidė „tikrą mokyklą", tariant antrokės žodžiais. Senelė — mokytoja, o antrokė ir penktokas — mokiniai.
Kai kam gali kilti klausimas: „Tai kaipgi iš tikrųjų daryti? Tikrinti kiekvieną vaiko išmoktą pamoką? Būtinai žaisti mokyklą?"
Ne, nebūtina patikrinti kiekvieną išmoktą pamoką. Bet dažnai kokiu nors būdu kontroliuoti vaikų mokymąsi — būtina. Ir svarbiausia — mažųjų. O kai žemesnėse klasėse vaikai įpras sistemingai atlikti namų darbus, vyresnėse klasėse jau ir kontroliuoti mažiau bereikės. Nors kontrolė reikalinga visą laiką.
Kai kada tėvai sako: „Kaipgi aš pakontroliuosiu, kad pats vos trejetą skyrių esu baigęs". Mažuosius kontroliuoti ir tokių žinių gana. O kai jų trūksta, užtenka pasekti, ar vaikas namuose dirba, pažiūrėti, ar dailiai, švariai, rūpestingai rašo, paklausyti kaip pasakoja. Ir būtinai patikrinti vaiko dienoraštį. Tokiems reikalams kiekvienam tėvui užtenka ir žinių, ir laiko.
Aišku, šita kontrolė visada turi būti taktiška, neįkyri, tėviška, bet labai reikli.
Reikia patarti vaikams dirbti nuosekliai. Pavyzdžiui, vaikas atlieka gramatikos pratimą. Jis daug kur abejoja, klysta. Kodėl? Dažniausiai todėl, kad rašybos taisyklę yra pamiršęs arba nepakankamai pamokos metu įsisavinęs. Tegul pirma gerai išmoksta taisyklę, tada ir pratimą galės atlikti teisingai ir daug greičiau.
Spręsdami uždavinius mokiniai turi gerai suprasti uždavinio sąlygą, turėti planą — veiksmų eilę. Tik tada galės teisingai išspręsti uždavinį.
Naudinga vaikų žinių tvirtumą patikrinti gyvenimiškais pavyzdžiais, duoti jiems progų spręsti praktinio gyvenimo uždavinius.
Šit motina pasiūlo patikrinti, ar teisingai išmatuotas jų buto plotas, ar teisingai apskaičiuotas mokestis už butą, kurį kaip tik šią savaitę reikia sumokėti. Vaikas noriai imasi šio darbo: matuoja, skaičiuoja, tikrina. O paskui jis pasisiūlo pavaduoti motiną — sumokėti mokestį už butą.
Naudinga mokinius paklausti: „O kodėl šitaip reikia spręsti uždavinį? Gal kitas būdas lengvesnis? Ne? Kaip įrodysi, kad šitas būdas geriausias?" Vaikai galvoja, įrodinėja. Taip jie sąmoningiau, geriau įsisavina mokomąją medžiagą.
Dažnai tėvams tenka kovoti su vaikų skubėjimu. Tik prisėdo berniukas prie stalo, pavartė knygą — moku. Kitos nė atversti nebereikia — moku. Paėmė sąsiuvinį — brikšt, brikšt — baigta, darbas atliktas. Bėgu į kiemą, į aikštelę pas draugus.
Nereikia leisti šitam paviršutiniškumui įsigalėti. Sisteminga kontrolė ir parama nuo pat pirmosios klasės padeda pripratinti vaikus kruopščiai ir rūpestingai atlikti skirtuosius darbus. Skubėjimas įsigali ten, kur vaiko mokymas nebuvo pakankamai kontroliuojamas nuo pat pirmosios klasės.
Vėliau kovoti su šia yda nelengva. Tačiau būtina. Tenka pareikalauti, kad vaikas perdarytų blogai, netvarkingai atliktus darbus. Taip kartą, kitą, trečią. Reiklumas ir sisteminga priežiūra padeda mokiniui nugalėti šią ydą.
Yra daugybė puikių šeimų, kur dėl vaikų mokymosi, rodos, visiškai nebūna keblumų. Vaikai patys rūpinasi gerai išmokti pamokas, atlikti visus namų darbus. Patys tėvams pasakoja, ką nauja išmokę.
Kurgi čia paslaptis? Lengva numanyti - tėvų pavyzdys. Tėvai geri darbininkai, dažnai ir namuose svarsto ką nauja įdiegti įmonėj, gamykloj, kaip darbą pagerinti, smerkia apsileidėlius, pasijuokia iš jų. Tai vaikams daro įtaką- jie nori sekti tėvų pavyzdžiu, nebūti tokiais, iš kurių tėvai juokiasi, kuriuos smerkia.
— Norėjau patobulinti stakles,— pasakoja vienas metalo fabriko darbininkas.— Prireikė daug skaičiuoti, uždavinių spręsti. Dirbdavau namuose vakarais. Sūnus žinojo, kodėl aš skaičiuoju. Jis dažnai manęs klausinėdavo, kai kada padėdavo skaičiuoti. Matematikas jis buvo ne iš stipriųjų. Žiūriu, berniokas pradėjo daug atidžiau dirbti, neraginamas spręsdavo ir mokytojo neskirtus uždavinius. Taip aš jam padėjau tapti geru matematiku.
Vaikas gyvu pavyzdžiu matė, kaip reikalingos matematikos žinios. Aišku, tatai jam darė didesnį poveikį, negu bet kokie pamokymai. Reikia stengtis kuo daugiau vaikams parodyti tokių gyvenimiškų pavyzdžių, jais papildyti duodamus patarimus.
Jokiu būdu netinka skatinti vaikus mokytis pasenusiais pavyzdžiais. O tokių atsitikimų dar būna. „Mokykis, vaikuti, lengvesnį darbą gausi“. Ne dėl lengvesnio darbo mokomės. Mūsų mokslas ir technika padarys viską, kad „sunkių" darbų iš viso nebeliktų. Mokytis vaikas turi todėl, kad galėtų valdyti naujausią techniką, kad būtų visapusiškai išprusęs, kad sugebėtų kurti.
„Mano dukrelė visada penketus gauna. Jokios kontrolės nereikia. Aš net nežinau, ką ji mokosi“—džiaugiasi sykį viena motina.
Yra kuo džiaugtis, tiesa. Malonu, kad duktė pirmūnė. Bet ar galima motinai visiškai nesidomėti dukters mokymusi? Pravartu kai kada patikrinti ką ji išmoko. Duoti klausimų. Tegul ji dar labiau gilinasi. Atsargiai jai parodyti, kad nors ir penketą gauna, bet ne viską dar žino. Dar daug yra ko mokytis! Tai apsaugos mergaitę nuo išpuikimo. Be to, domėjimasis gero mokinio mokymusi padės palaikyti artimus tėvų ir vaikų santykius ir apsaugos nuo pavojaus, kad ir geras mokinys gali pradėti apsileisti.
Tačiau nereikia perlenkti lazdos. Netinka be reikalo kibti prie vaiko arba pamokas išmokusį versti sėdėti prie knygų. Kartą viena mama neišmintingai gyrėsi: „Aš nesigilinu, moka jie ten ar ne. Pasodinu prie stalo, ir tegul mokosi. Ir niekur neišleidžiu“.
O kaipgi vis dėlto su konkrečia pagalba? Galima padėti vaikui išmokti skaityti, paaiškinti uždavinius, jei jis jų gerai nesuprato klasėj. Ne tik galima, bet ir reikia. Ir ne vien motina - ir tėvas privalo šio darbo imtis. Tegul vyresniųjų klasių mokiniai padeda mažiesiems.
Tik šit ko reikia. Išsiaiškinti, kodėl vaikas ko nors nesupranta. Gal jis pamokos metu nesiklausė? O gal jis dabar, namuose, nesigilina į sprendžiamą uždavinį? Gal laukia, kad suaugusieji už jį darbą padarytų? Jei taip kartą, kitą padarys ne pats, tai vėliau tikrai ims nieko ne-suprasti.
Štai tokius klausimus reikia turėti galvoje kiekvienu konkrečiu atveju. Gal teks pasitarti ir su mokytojais, bet tėvams viskas turi būti aišku.
Taigi galima vaikui tik padėti mokytis, o ne dirbti už jį. Jokiu būdu negalima gniaužti vaiko savarankiškumo, mažinti jo pasitikėjimo savo jėgomis arba pataikauti jo tingumui. Tegul mokosi pats nugalėti sunkumus, tegul galvoja, o jūs ar vyresnieji jūsų šeimos nariai tik padedate kai to reikia, suteikiate saugumo.
Iki penktosios klasės mergaitė neblogai mokėsi aritmetiką. O penktojoj nė iš vietos. Mokytojų kolektyvas kaltina pirmųjų klasių mokytoją. Ta neša mergaitės sąsiuvinius, teisinasi. Pagaliau paslaptį atskleidžia mergaitės mama: „Kaipgi mergaitė mokės, kad aš pati toliau nebesuprantu!“
Mat, motina, neturėdama kantrybės mergaitei paaiškinti, pati už ją atlikdavo namų darbus. Padarydavo gerai, mergaitė gaudavo gerus pažymius. Žinoma, kalta ir mokytoja, kad nesuprato, kodėl mergaitė, taip gerai atliekanti namų darbus, klasėje silpnokai atsakinėdavo. Būtų padėjusi motinai ištaisyti klaidą. Bet argi pati motina nesuprato, kad tokia „pagalba" vieną kartą išeis aikštėn, kad ji vaikui visais atžvilgiais žalinga.
Kita mama pasakojo apie dukros įprotį spręsti uždavinius tik motinai šalia sėdint. Kol ji sėdi, žiūri visiškai nieko nepadėdama — duktė sprendžia gerai. Nuėjo motina — mergaitei nebesiseka. Taip ji įpratusi nuo pirmosios klasės.
Aišku, įprotis negeras, bet jis ne toks pavojingas, kaip anksčiau minėtasis. Mergaitė nepasitikėjo savo jėgomis. Teko ją padrąsinti, paskatinti. Tik, žinoma, motinai nereikėjo visą laiką sėdėti šalia.
Mokantis labai pavojingos spragos. Todėl, kai mokinys serga ar šiaip dėl kokių svarbių priežasčių praleidžia pamokas, būtina padėti jam pasivyti draugus.
Kaip mūsų jau buvo minėta, tėvai turi pasirūpinti, kad vaikai turėtų vadovėlius, būtinas mokymosi priemones, ramų kampelį namuose, kad jie laikytųsi režimo, darytų pertraukėles mokymosi metu. Nesuteikus vaikams šių sąlygų, negalima iš jų reikalauti gerai mokytis.
Balsavimas
Žiūrėta: 5199 | Balsų: 2 | Vidurkis:
Komentarai
Kolkas komentarų nėra. Būk pirmas!