Kaip gamtoje ugnis gesinama ugnimi
Aprašymą, kaip tas ugnies gesinimo būdas panaudotas Amerikos stepių gaisrų atveju, turbūt esate skaitę Kuperio romane „Prerija". Ar galima užmiršti tą dramatišką momentą, kai senis traperis išgelbėjo keleivius nuo mirties, stepėje patekusius į gaisrą? Štai ta vieta iš „Prerijos“.
„Senio išvaizda staiga pasidarė ryžtinga.
— Atėjo laikas veikti, — tarė jis.
— Jūs per vėlai susigriebėte, niekingas seni! — sušuko Midltonas. — Ugnis yra per ketvirtį mylios nuo mūsų, ir vėjas neša ją į mus baisiu greičiu!
— Štai kaip! Ugnis! Nelabai aš jos bijau. Na, vyručiai, gana! Imkimės darbo ir nuraukime tą išdžiūvusią žolę.
Skubiai buvo nuvalyta vieta apie dvidešimt pėdų skersmens. Traperis nuvedė moteris į vieną šio nedidelio ploto kraštą, liepęs joms antklodėmis apdengti savo drabužius, galinčius greit užsidegti. Ėmęsis šių atsargumo priemonių, senis priėjo prie priešingo krašto, kur stichija supo keleivius aukštu pavojingu žiedu, ir uždegė saujelę pačios sausosios žolės, padėjęs ją ant šautuvo skeltuvo. Lengvai užsideganti medžiaga iš karto suliepsnojo. Tada senis metė liepsnojančią žolę į aukštus brūzgynus ir, pasitraukęs į skritulio centrą, ėmė kantriai laukti savo darbo rezultatų.
Naikinanti stichija godžiai puolė naują maistą, ir vienu akimirksniu liepsna ėmė laižyti žolę.
— Na, — tarė senis, — dabar pamatysite, kaip ugnis sunaikins ugnį.
— Bet ar tai nepavojinga? — sušuko nustebęs Midltonas. — Ar nepriartinate prie mūsų priešo, užuot jį atitolinę?
Ugnis, vis didėdama, ėmė plisti į tris puses, dėl maisto trūkumo nykdama ketvirtoje. Ugnis, bedidėdama ir vis labiau siautėdama, valė ties savim visą plotą, palikdama juodą rūkstančią dirvą daug pilkesnę, negu būtų buvus toje vietoje, nupjovus ją dalgiu. Pabėgėlių padėtis būtų tapusi dar pavojingesnė, jei nuvalyta jų vieta nebūtų didėjusi tuo metu, kai liepsna supo ją iš kitų pusių. Po kelių minučių liepsna ėmė visomis kryptimis trauktis, palikdama žmones apsuptus dūmų debesies, bet išsigelbėjusius nuo ugnies, kuri pasiutusiais šuoliais veržėsi pirmyn.
Žiūrovai stebėjo paprastą traperio pavartotą būdą su tokiu nustebimu, kokiu, kaip pasakojama, Ferdinando dvariškiai žiūrėjo į Kolumbą, kai šis pastatė kiaušinį.“
Šis stepių ir miškų gaisrų gesinimo būdas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gaisro gesinimui naudoti priešpriešinę ugnį gali tik labai prityręs žmogus — kitaip nelaimė gali dar padidėti.
Jūs suprasite, kiek čia reikia įgudimo, jei save paklausite: kodėl traperio uždegta ugnis slinko link gaisro, o ne priešinga kryptimi? Juk vėjas pūtė nuo gaisro pusės ir varė ugnį link keleivių! Atrodytų, kad traperio sukeltas gaisras turėjo slinkti ne priešais ugnies jūrą, o stepe atgal. Jei taip būtų atsitikę, keleivius ugnis butų apsupusi žiedu ir jie būtų žuvę.
Kur čia visa traperio paslaptis?
Paprasto fizikos dėsnio žinojimas. Nors vėjas pūtė nuo degančios stepės keleivių kryptimi, bet priešakyje, netoli ugnies, turėjo susidaryti oro srovė. Jos kryptis - priešinga liepsnos krypčiai, nes oras, įkaitęs viršum ugnies jūros, darosi lengvesnis ir yra išstumiamas į viršų iš visų stepės pusių plaukiančio gryno oro, kuris liepsnos dar nepaliestas. Todėl arti ugnies ribų susidaro oro trauka priešais liepsnos kryptį. Uždegti priešpriešinę ugnį reikia tuo momentu, kai gaisras priartėja tiek, jog yra juntama oro trauka. Štai kodėl traperis neskubėjo imtis darbo , ramiai laukdamas tinkamo momento. Jei jis būtų padegęs žolę truputį anksčiau, kol nebūtų juntama oro trauka, ugnis būtų išplitusi priešinga kryptimi nei reikėjo, o žmonės būtų atsidūrę beviltiškoje padėtyje. Bet ir vėlavimas galėjo būti ne mažiau lemtingas: ugnis būtų priėjusi per arti.
Balsavimas
Žiūrėta: 4833 | Balsų: 2 | Vidurkis:
Komentarai
Kolkas komentarų nėra. Būk pirmas!